Lietuvių poezijos klasiko Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščių subjektas – neramus „sūnus-palaidūnas“, apsisprendęs išsiskirti su simboliu virtusiais namais dar gerokai iki didžiojo egzodo į vakarus, pasirinkęs metafizinę tremtį ir kartu visiems laikams pasilikęs amžinoje vaikystės vasaroje. Poetas, rašęs apie nuobodulį, nykumą, egzistencinį „spliną“, išliko stebėtinai gyvas, aktualus ir autentiškas. Galbūt netrukus tas XX amžiaus lietuvių literatūros laikotarpis – egzistencializmo ir brandžiojo modernizmo laikai – bus vadinamas tiesiog „Nykos-Niliūno epocha“. Kalbėti apie poetą ir jo pasaulį – vadinasi, ieškoti kelio į jo Nemeikščius, Eldoradą, Arkadiją. Mitas, laikas ir metafizika – trys didžiosios šios knygos temos. Knygoje skaitytojas ras ir eseistinius etiudus primenančių laiškų, 1947-1958 m. rašytų Antanui Vaičiulaičiui ir Henrikui Radauskui.
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas