„Nuo pat mažens labai neteisingai galvojau apie mokytoją. Jei jis moko muzikos, vadinasi, ir pats puikiai groja, jei literatūros, deklamuoja, vaidina scenoje, rašo romanus. Pasirodo, ne visada taip būna – mokyti lengviau, negu pačiam muzikuoti, deklamuoti, parašyti romaną. Kai savo mokinių kūrybos sąsiuvinius, pretenzingai vadinamus knygomis, jau skaičiavau dešimtimis, prisiėjo ir pačiai susegti kelis savo rašinius į vieną sąsiuvinį. Taip sau, pusiau juokais. Keistas jausmas – atsiranda daiktas, už kurio buvimą esi atsakingas, nes dabar juo gali naudotis bet kuris. Kaip baisu, jei kas nors pasielgs su juo nedorai. Dar baisiau, jei tie rašiniai pasirodys menki – juk esi mokytojas, kuris tų dalykų moko kitus. Štai kodėl mes nesiryžtam tam, kam kartais verčia pats gyvenimas“.Autorė, pasirinkusi etiudų formą, laisvai, pašmaikštaudama, kartais nusistebėdama ir pasisielodama, „nardo“, vaikštinėja po gyvenimo kasdienybę, kuri diktuoja įvairių temų ir pastebėjimų. Irena Arlauskienė pripažįsta, jog kitus „metų metus mokydama sieti datas, faktus, įvykius, rasti ryšį tarp atskirų minčių, kartais ima ir sujungia pačius netikėčiausius dalykus“.
Prekinis ženklas: Versus aureus