Elžbieta Latėnaitė (g. 1986) – viena ryškiausių, įvairiapusiais talentais apdovanotų jaunųjų aktorių, jau sulaukusi pripažinimo profesionaliojoje teatro scenoje. 2006 m. Torūnės tarptautiniame teatrų festivalyje „Kontakt“ gavo geriausios jaunos atlikėjos apdovanojimą (už Irinos vaidmenį A. Čechovo „Trijose seseryse“, rež. R. Tuminas). Įsimintinas vaidmuo – Margarita J. W. Goethe‘s „Fauste“ (rež. E. Nekrošius, 2006 m.).„Apsichė“ – pirmoji Elžbietos Latėnaitės knyga. Ją sudaro romanas „Apsichė“ ir penkios novelės. Pagrindinė veikėja Apsichė – žmonių vaikas, gyvenimo besotė. Ji bando savo kūno, jausmų, proto galimybes, nevengdama drastiškų kraštutinumų: nuo scenos, turgaus, prostitucijos – iki tylios akmenybės, kai gyvenimas ilgus metus stebimas tūnant po grindiniu ties vitrina. „Apsichės“ pasaulyje nepaisoma jokių taisyklių ir dėsnių: nei gamtos, nei visuomenės, nei literatūros ar kalbos. Tai – gaivalo žemė. Kaip rašo literatūros kritikas Karolis Baublys, „tekstas primena psichoanalizės seansą, kurio metu atveriami slaptieji pasąmonės turiniai. Netikėti minties rakursai stebina įžvalgumu, darnia matematinės logikos ir gaivališkos fantazijos jungtimi“.Apsichė buvo tokia veržli, jog slypėjo akmenyje. Ir tokia rami, kad sniegas viršum jos tirpdavo. …juk aplinkybių, kurios jaudina, pasitaiko visai nedaug, dar mažiau tokių, kurios sukrečia. Kitaip sakant, maža tokių jėgų, kurios įgãlios supurtyti už atlapų. Supurtyti taip, kad ligšioliniam gyvenimui sutrupėtų kaklo slanksteliai.Kai veidai palinkdavo vitrinos link, ji – krkšt! – žvilgsniu sugriebdavo, įsikibdavo akių nagais ir nepaleisdavo, laikydavo įsiręžusi, įsitempusi iki sproginėjimo, kaip tik žmogus gali laikyti, sutelkusi visus savo dėmesius į stovintį viršuje neaiškųjį nepažįstamą, laikomą už veido, veido, kuris – aukštyn kojomis, nepaleisdavo ir negalėdavo paleisti, net jei norėtų, ir… Viskas, anas viršuje nuėjo sau. Akmenybė.
Prekinis ženklas: Tyto alba