Arvydas Šaltenis – viena pagrindinių figūrų, stovinčių greta Ričardo Vaitekūno, Antano Martinaičio, Algimanto Švėgždos, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, kurie XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sukėlė Lietuvoje tapybos lūžį ir atsinaujinimą. Nei dėl panašaus amžiaus, nei dėl bendrų manifestų ar meninio stiliaus šie tapytojai nesukūrė vienalytės grupės, tačiau visiems jiems nepakako ir vien dekoratyvios plastinės kalbos, būdingos Švažo tapytojų kartos stilistikai.   Šie dailininkai atsigręžė į gyvenimą, ir aistringai su egzistenciniu nerimu, prabilo apie individo likimą ir menininko laisvę slegiančią sovietinę sistemą. Šaltenis tarp jų yra nuosekliausias ekspresionistinis realistas. Abstrahuotas mitas jam ne toks svarbus kaip gyvenamojo meto istorijos ženklai. Ir jo kaip menininko poziciją galima apibūdinti Louiso Aragono terminu – „eksperimentinis realizmas“. Šaltenis artimas šiuolaikinės figūrinės tapybos atstovams Ronui B. Kitajui, Francis Baconui, Davidui Hockney, Patriciai Arroyo, Leonui Golubui, Georgui Baselitz, Andrzejui Wróblewskiui ar Edwardui Dwurnikui, kurie angažuotai reaguoja į visuomenines, politines realijas.    Daugiausia Šaltenis tapo Vilniuje ir tėviškės apylinkėse Aukštaitijoje. Provincijos ir miesto vaizduose gyvenimas srūva lėtai, tačiau vaizdų fragmentiškumas, nervinga kontūro linija, eskiziškas potėpis ir dinamiški sodrių spalvų deriniai kuria nerimo nuotaiką. Viena esminių temų – kelionė. Kiekviena jų – kur kas daugiau nei vien buitinis įvykis. Sutelkdamas dėmesį į gerai pažįstamą ir artimą tipažą bei charakterius dailininkas tapo kaimo senutes autobusiukuose, lėtai kursuojančiuose trumpaisiais apylinkių maršrutais. Jį domina bevardžiai keleiviai, šmėkščiojantys pro miesto troleibusų, tarpmiestinių autobusų, traukinių langus ar lūkuriuojantys stotyse. Vieni jų – tik neryškūs, tirpstantys šešėlių siluetai, prie kitų, sustingusių, tarsi trumpam priartėjama. Nugrimzdusios į miegą figūros tapomos netikėtais rakursais, pasitelkiant dinamiškas įstrižaines ir dramatiškus šviesos bei tamsos kontrastus. Šalteniui nesvetima ir mirties, kaip paskutinės žmogaus kelionės, tema. Didelė grupė darbų skirta ir bohemiško, gyvenimo siužetams.   Dar viena svarbi dailininko tapybos tema – sovietinis režimas. Kareivines, kareivius ir kasdienybės realijas menininkas tapo kaip savo paties ir savo kartos biografijos dalį. Jam svarbu rasti apibendrinančius ir kartu autentiškus įvaizdžius patirtai prievartai, klaustrofobijai, nevilties nuotaikai. Atkūrus Lietuvos…
Prekinis ženklas: Modernaus meno centras