Jisai pakvaišęs nuo skaitymo jis pamiršo, ką labai gerai žinojo. Berlynas – tikrai ne Paryžius. Bet vis dėlto. Užsisegė laikrodį ant riešo. Nešdamasis ant rankos paltą išėjo iš namų. Jis buvo bibliotekininkas.–Stovėdamas Dalemo metro stotelėje prisiminė vienos psalmės žodžius: „Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią, išmokyk mane takais tavo eiti.“ Rašomąja mašinėle iškalė skaičių 25, taip, dvidešimt penkta psalmė. Tada ant pečių užsimetė paltą ir į šiukšlių dėžę švystelėjo rožinį informacinį lapelį. „La Femme, itin reikliam svečiui.“ Su klubo darbuotojomis, net ir vilkinčiomis ledų indelį primenančius kostiumus, Hansas Ulrichas Kolbė bičiuliaudavosi kaip su studentėmis ar kolegėmis. Raudonplaukė rankas kilojo pagal Tiną Terner ir šokdama grūmėsi su nuovargiu. Prožektorius skustose pažastyse ieškojo prakaito žymių. Atsukęs nugarą plikai šokėjai ir gurkšnodamas dar vieną kavos puodelį, išblizgintais savo batais Hansas Ulrichas nuolat slysčiojo nuo chromuotos baro kėdės pakojo ir dėl to netrukus išėjo.Atlėkė metro traukinys. Vagone sėdėjo vienas ir čiulpė mėtinį ledinuką. Perėjo į kitą vagoną ir įsitaisė šalia jaunos mamytės. Kūdikiui, kurį ji laikė ant kelių, ausys liepsnojo iš nuovargio. Hansas Ulrichas kantriai keletą kartų padavė mažyliui nukritusį barškutį ir išdarinėjo visokias grimasas, kurios visuomet prajuokindavo Edną, jauniausią jo dukterį. Išlipo Kurfiurstendame. Neatsispyrė Doreto baro, įsikūrusio prie Astor kino teatro, vilionėms. Hansas Ulrichas vis dar delsė, bet durininkas galutinai jį įveikė pavadinęs „ponu daktaru“. Bibliotekininkas išmanančio vyro žvilgsniu vertino kiekvieną kūno dalį, apžiūrėjo koją po kojos, visą komplektą gražių kojų. Jo knygoje Crazy horse nieko nebuvo parašyta apie vieną iškilumą užpakalinėje šlaunies dalyje. Bet? Betgi tokia knyga nemeluoja. Bent vienas tiesos grūdas, beje, kartkartėmis pasiskolinęs pagražinimą, privalėjo slypėti – ne visa juk pramanyta. Ištikimo skaitytojo ji neapgavo. Ką tik prasidėjo naujas numeris. Du nešikai į sceną atitempė auksinį narvą.Vyriškis, sėdintis greta Hanso Ulricho, mostelėjo į už virbų tūnančią merginą, pasakė, kad šioji esanti tokia karšta lyg visus šovinius ištratinęs automatas, ir vėl įniko į savo stiklą. Hansas Ulrichas nusiėmė akinius ir įsistebeilijo į ją. Paskui vėl užsidėjo akinius. Veidas – tikras įžeidimas kūnui.Jis padūsavo.Ir padūsavimas įkvėpė drąsos. Visiškai nesvarbu, ar iš tikrųjų knygoje aprašyta gryna tiesa….
Prekinis ženklas: Versus aureus