Pauliaus Vyturio Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu – tai autobiografinių atsiminimų knyga apie priešinimąsi sovietinei Lietuvos okupacijai, apie partizaninį karą, apie GULAG‘ą. Žmogaus ir tautos egzistenciją sukrėtusi sovietinio genocido patirtis reflektuojama daugelyje atsiminimų knygų nuo Sajūdžio metų: tai Nijolės Sadūnaitės knyga Gerojo Dievo globoje (1989); Albino Bernoto autobiografiniai fragmentai, skirti autoriaus artimiesiems, gimtojo kaimo žmonėms, pokario partizanams Pro dūmus, deimantais nusėtas (1998); Vorkutos politinių kalinių atsiminimai (sudarė Juozas Krakauskas, 1998); Petro Pečeliūno dokumentinė apysaka Teisybės kaina (1998); Arvydo Vilkaičio beletrizuoti memuarai Gyvensim (1999); Jono Žičkaus Nueitas kelias (Kęstučio apygardos partizano atsiminimai, 1999); Algirdo Jėčio Sutryptos viltys (Dainavos apygardos partizanų vado Domininko Jėčio – Ąžuolio sūnaus atsiminimai, 2000); Stefanijos Ladigienės dienoraščiai, atsiminimai, laiškai ESAME: Stefanija Ladigienė (sudarė Ema Mikulėnaitė, 2003); Antano Terlecko Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai 1970 – 1986 (2011) ir kt. Šios knygos (daugumą jų yra išleidęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) su ypatingos egzistencinės patirties ir svarios asmenybinės pozicijos įtaiga atveria istorijos tragiką, aktualizuoja egzistencijos prasmės klausimus. Kuo šiame kontekste Pauliaus Vyturio balsas yra savitas?Ryški Dialogų su Viešpačiu ir Šėtonu žymė yra autoriaus siekio genocido patirtį suvokti ir interpretuoti intencionalumas. Knygos autorius praeities suvokimą įvardija kaip pagrindinį savojo pasakojimo tikslą. Suvokimo raktu laikomas ypatingas dėmesingumas autentiškiems patirties faktams. Tikima, kad atvirumas tragiškosios patirties fakto tiesai laisvins iš tos patirties. Liudijimo tikslumas traktuojamas kaip pamatinė praeities suvokimo prielaida („Mus trypė, naikino, žudė ir niekino be atrankos ar gailesčio. Išlikę privalo paliudyti apie tuos, kurie sukūrė tą pragarą, ir apie visus devynis jo ratus“, p. 14) . Nevartojama eufemizmų nei elipsių, – tai ryškioji knygos stiliaus žymė. Akcentuojama: „Neišvengiamai būtina parodyti visą Tiesą, tuos įvykius tokius, kokie jie buvo dokumentais ar jų faksimilėmis. Tokie reiškiniai, įvykiai neturi kartotis ir jie nesikartos, jei mes juos parodysime savo palikuonims originaliai tikrus“ (p. 6).Pauliaus Vyturio atsiminimai komponuojami iš autentiškų patirties momentų, derinant dvejetą pasakotojo balsų: dabarties ir praeities. Pradedama nuo pat pradžių, nuo radimosi pasaulyje ir jo išvydimo: kaip…
Prekinis ženklas: Morkūnas ir Ko