Daugiau nei prieš tris šimtmečius Pascalis parašė žodžius: „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, ne filosofų ir išminčių“. Ši jo asmeninių užrašų frazė pavirto sparnuotu posakiu. Matyt, Pascalis žodžiais perteikė dalykus, kuriuose vėlesnės kartos save atpažino ir kurie reikalauja būti nuolatos reflektuojami. 1654-ųjų frazė 1989 m. turi kitą reikšmę, negu anuomet, kai buvo užrašyta. Galime pamėginti atkurti, kaip ji buvo suprantama Pascalio laikais. Toks mėginimas ir daromas šioje knygoje. Tačiau jos paskirtis nebuvo parašyti istorinę studiją apie Pascalį. Pirminis klausimas buvo, ką jo „mintys“ gali reikšti mums. Toks sumanymas yra pagrįstas prielaida, kad Pascalis ligi šiol mums  dar kai ką byloja, ir autorius iš tikrųjų gali tai patvirtinti savo patirtimi. Anų laikų filosofai jam tėra vien šiek tiek dulkėtos figūros, o skaitant Pascalį regisi, lyg jis būtų viename kambaryje su mumis. Pascalio dvasios žybsniai aiškiai įstengia įveikti istorijos atstumus. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu jo genijui bus pavykę pasiekti įžvalgų, kurios dar ir mums teberūpi. Šioje Pascalio frazėje iš tikrųjų susiduriame su fundamentaliais klausimais. Filosofų Dievas reprezentuoja aukščiausius dalykus, kuriuos mums nuo pat filosofijos gimimo Graikijoje loginis mąstymas geba pasakyti apie mūsų egzistencijos prasmę ir pamatą.
Prekinis ženklas: Aidai