„Užkietėjusio“ vilniečio pasakojimai apie anų ir šių laikų gyvenimą sostinėje, tuometinėje sovietų imperijoje ir posovietiniame plačiajame pasaulyje, su atitinkama leksika ir juokeliais, dažnai priverčiantys nusišypsoti, o kartais – net ir raitytis iš juoko. Iš pirmo žvilgsnio, regis, neišskirtinės istorijos, iš kurių rašytojas sugeba sukurti unikaliai patrauklius pasakojimus.Memuarų autorius sugebėjo labai ilgai slapstytis internete po įvairiais slapyvardžiais – gal penketą metų ten skaitydavome jo kūrinius visiškai nenutuokdami, kas gi juos rašo. O kai atėjo laikas autoriui atskleisti savo tapatybę – nustebome. Tikėjomės, kad tai bus neblogai žinomas kultūros, visuomenės ar pramogų pasaulio žmogus. O paaiškėjo, kad tai – išties Gyvenimo Stebėtojas, labai daug įdomaus pastebintis ir sugebantis pats išlikti kone nepastebėtas. Ir puikiai papasakoti, ką pastebėjo.Gyvenimo Stebėtojo memuarai neturi chronologinės tvarkos, tematinis jų suskirstymas – irgi gana sąlyginis. Atsiminimai liejasi laisvai – tiesiog viena istorija ištempia į dienos šviesą kitą. Bet galima skaityti nuo pradžios, nuo vidurio ir galo, rezultatas tas pats: ne viena prasme didelis žmogus stovi juokingai mažo pasaulio vidury, su regbio kamuoliu po pažastimi, maža dukrele prie vieno šono ir Balkanų moterimi prie kito, ir niekaip negali nustoti stebėtis tuo, ką mato. Toks rašytojo Regimanto Dimos įvaizdis įsirašo į mūsų sąmones.
Prekinis ženklas: Naujas vardas