Plačiai žinomos mokytojos lituanistės Bronės Katinienės (1909–2006) atsiminimai aprėpia ilgą ir dramatišką laikotarpį – du pasaulinius karus, pokarį, sovietmetį. Knygos autorė mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose, vėliau dėstė literatūros mokymo metodiką universitetuose. Jos atsiminimai – autentiškas pasakojimas apie Lietuvos mokyklų ir pedagogikos raidą, paremtas unikaliomis ilgametėmis patirtimis, susietas su pilietinės savimonės raida. Atsiminimų tėkmė pagauna žinomas asmenybes, gyvus mokinių, mokytojų, šeimų gyvenimo vaizdus. Pasakojimas kupinas dvasingumo, meilės žmogui, tauriam mokytojo darbui. Kartu tai patriotizmo pamoka. Misija, kuri atlikta skirtingomis istorinėmis sąlygomis. „Šiąnakt klausausi Bacho ir skaitau Aisčio „Pavasario simfoniją“, mintimis vis grįžtu prie tų gyvenimo šukių, prie likusių ir sudegusių džiaugsmo, vilties šipulių, įsirėžusių atmintin, lyg vaizdajuostėje slenkančių pro akis. Aš juos matau, net girdžiu – ir mažai kas šukes surinks ir sudėlios visas, išmes iš širdies tą skaudų nerimą, žymintį mūsų mokyklos miestą ir nueitą kelią… Bet šalia mokyklos dar būta visko, visas žmogaus gyvenimas nuo vaikystės ligi pražilusio plauko. Gyvenimas ir yra mokykla, atspindinti laiką, visuomenę, atskirą žmogų. “
Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla