Japonų raštija kūrėsi veikiama kinų kalbinės, kultūrinės, literatūrinės tradicijos, pasiduodama jos įtakoms, perimdama žemyne įsitvirtinusius vaizdinius ir simbolius, brėždama prasminių sąsajų linijas. Pasitelkiant Tang dinastijos (618–907) poeziją, tūkstantmečio senumo Japonijos grožinę prozą, prieš septynis amžius pilietinių karų laikais suklestėjusio No teatro pjeses ir kitus Rytų Azijos klasikinius šaltinius, monografijoje lyginamuoju aspektu žvelgiama į viduramžių Japonijos ir Kinijos literatūrinius ryšius ir ieškoma atsakymų į klausimą, kaip dinamiškos tekstų sąveikos sąlygomis buvo išsaugota japonų giluminės pasaulėjautos neliečiamybė ir japoniško žodžio gyvybingumas.
Prekinis ženklas: Vilniaus universiteto leidykla