„Žmonės paprastai mėgsta autentiką, savianalizę ir pikantiškas istorijas. Tačiau senų istorijų, ypač nelengvų, be to, daugiau ar mažiau analitinių parašymui dabar dar sunku prisiversti – juolab jog varganos sovietmečio istorijos mokslo padėties niekaip nepristatysi kaip aprioriškai šiltos ir komiškos basakojės vaikystės išdaigų, iš kurių gali tik atlaidžiai nusijuokti, – ideologiniai primesto istorijos tyrimo metodai ne vienam apkartino gyvenimą ir tie atsiminimai gana slogūs ir sunkūs. Ne vieną stabdo gal ir tai, jog šiandien bandyti nagrinėti 1987–1990 metų istorijos mokslo situaciją atrodo ir per anksti esant daryti, – dar nedidelė laiko distancija skiria mus nuo tų ypatingos svarbos savai tautai ir valstybei įvykių.Besiruošiant ką nors apie tai rašyti vis ateidavo mintis, kad tik nepradėtume apie lemtingus įvykius istorijoje kalbėti ir per vėlai – daug kas pasiutusiai greitai užsimiršta, dingsta, o kartais atrodo ir jau lyg ir nebe taip svarbu esant. Tačiau vieną dieną ėmiau ir apsisprendžiau atlikti savo publikacijų peržvalgą ir pateikti tam tikrus pastebėjimus bei pasikeitimų pavyzdžius paprasčiausios profesinės reikmės skatinamas – gal jau laikas, gal vis dėlto reikia knibinėti ir istoriografijos raidą, bent jau ne tokią seną?“Alfonsas EidintasIstoriko straipsnių ir apžvalgų rinkinys skirtas paskutiniųjų komunistinės ideologijos dominavimo istorijos mokslui metų ir mėnesių situacijai nusakyti, naujos lietuvių istoriografijos bandymams parodyti.
Prekinis ženklas: Versus aureus