Pirmoji autoriaus, žinomo skulptoriaus, knyga tarsi subtiliai apdirbtas akmens luitas, ilgai gulėjęs šalikelėje, su saule ir lietumi susiurbęs gyvenimo džiaugsmą ir skausmą, linksmus jaunystės prisiminimus ir brandžią metų patirtį. Jis priglaudė ir margaspalvių žmonių būrį, kuris tarsi išmoninga mozaika pagyvina tvirta ranka nukaltą vyrišką tekstą._ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _   Skulptoriaus tekstai traukia netikėta dokumentika, užburia šmaikščiu žodžiu ir lakonišku sakiniu, o santūrus griežtumas išduoda tvirtą vyrišką ranką. Autorius meistriškai subtiliai perteikia jausmus ir lūkesčius, iš atmintin įsirėžusių prisiminimų traukia tikrus nutikimus ir herojus, kartkartėmis priversdamas šypsotis ar juoktis balsu, o prieš akis nejučiomis bėgantys vaizdingi pasakojimai atrodo tarsi gero filmo kadrai. Kitų profesijų, kitos darbo patirties žmonės pradeda rašyti, nes nerašyti iš tiesų negali, nes iš tiesų jaučia įkvėpimą. Ir jeigu toks žmogus dar turi literatūrinę klausą ir skonį, yra apsiskaitęs, tuomet mes, skaitytojai, netikėtai esame apdovanojami realia, neišmokta pasaulėžiūra, šviežia, betarpiška pasaulėjauta. Ką žmogus jaučia ir supranta tašydamas akmenį; vaikščiodamas pajūryje ir kaip Rytų išminčius stebėdamas atskiras dūžtančias bangeles; gulėdamas ligoninėje ir sugerdamas kitų palatos gyventojų likimus…
Prekinis ženklas: Versus aureus