Janinos Juzėnienės knyga „Kaip aš viliojau ūkininkaitį…“ – tai knyga, kurioje sutelpa gyvenimas. Tiesa, tai ne ne XXI a. peripetijos, o aprašomas kiek senesnis, jau pamažu primirštamas laikmetis. Po taikliai parinktu pavadinimu ,,Kaip aš viliojau ūkininkaitį‘‘ – ne tik slypi intriga, bet ir tarsi užsimenama, kad skaitytojo rankose prabus gyvi ivykiai. Realizmu dvelkianti klasika, tik knygos autorė ne garsioji Žemaitė, o kol kas dar  nėra plačiai  žinoma Janina Juzėnienė. Neįprasta šiandien laikyti rankose pigaus populiarumo ir įmantrumo  nesivaikančią prozą. Su tam tikra jumoro doze aprašyti paprastų žmonių buitis ir rūpesčiai, nusistovėjusi kultūra ir papročiai, meilės istorijos  niekada nepraranda savo išliekamosios vertės – kuo ši knyga ir žavi. Juk ir šiandien žmonės renkasi sau porą, įsimyli, dirba (gal ne taip sunkiai kaip anksčiau), vaikšto į šokius, skaičiuoja pinigus… Pasikeitė mūsų buitis, atsirado „skalbiankė“, „mobiliakas“, „kompas“, tačiau neatsikratėme ydų, neįveikėme savo silpnybių.,,Kaip aš viliojau ūkininkaitį‘‘ – kaip gero medaus šaukštas tiems, kurie mėgsta J. Biliūną, Vaižgantą, Žemaitę. Janina Juzėnienė 2009 m. išleido knygą „Kaip aš viliojau ūkininkaitį“ ir 2011 m.  „Ubagėčka“. „Lošikas“ 2013 m. – tai lyg pirmųjų dviejų knygų tęsinys, kuris  pradžiugins ne vieną tokios prozos mylėtoją.
Prekinis ženklas: Išmintis