Keliaujantis žmogus susiduria su daugialypiu pasauliu ir kintančiu savimi. Jis iš naujo kuria savo tapatybę, atpažįsta ar renkasi naujas vertybines atskaitas ir įsteigia reikšminę erdvę. Judėdamas aš ir kito subjektyvumo stebėtojas išbando tapatybės tapsmą ir tvermę.Kelionių literatūros populiarumą kaip tik ir lemia subjektyvumo atvertis, komplikuojanti mimetinį pasaulio vaizdavimo principą. Jos tyrinėjimai lietuvių kelionių literatūroje tik prasideda.Knygoje analizuojami ryškiausi lietuvių kelionių literatūros tekstai gravituoja alegorinių keliautojo vaidmenų piligrimo, riterio, valkatos orbitoje. Šie trys universalūs pabėgimo nuo socialinių vaidmenų būdai pasirodo keliaujančių lietuvių rašytojų prozoje.Knygoje stebima, kaip kinta keliautojo vaidmenys nuo Radvilos Našlaitėlio piligrimo ir riterio iki Jurgio Savickio diogeniškojo dendi. 
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas