1854 metai. Levkė Magnusen, keturiolikos metų našlaitė, Vangerogės salos gyventoja, kapitono duktė, negali patikėti, kad buvo pagrobta. 1855–ųjų gegužę ji atsiduria vienuose Maroko rūmuose. Visa jos viltis – turtingas pirklio sūnus Hanribas el Aniilas, kuris pažada padėti mergaitei sugrįžti į tėvynę. Tai vienintelė jos svajonė, nors rūmuose ji apsupta neapsakomos prabangos, gyvena tarsi auksiniame narvelyje. Ji netiki gandais, esą jos gimtąją salą palaidojo potvynis. Kai Hanribas nuo Levkės nusigręžia, jai galvoje lieka vienintelė mintis: reikia bėgti…Hilke Rosenboom vaizduoja jūros žavesį, užburiantį Rytų grožį, didžiulę Levkės ir Hanribo meilę, nugalinčią kultūrų skirtumus ir kylančius nesusipratimus.Rašytojos sakiniai persunkti jūros oro. Nieko stebėtino, nes ji – fryzų jūreivio anūkė, vaikystę praleidusi salose, – gerai žino, apie ką pasakoja.
Prekinis ženklas: Gimtasis žodis