Nepriklausomoje 1918-1940 m. Lietuvoje vyravo tradicija politines partija ar organizacijas skirstyti į ”katalikiškas” ir ”nekatalikiškas”. Prie katalikiškų priskirti krikščionys demokratai, o nekatalikiškomis buvo laikomos visos kitos Lietuvos partijos ir sąjungos, iš kurių įtakingiausios buvo tautininkai, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Nors šiose partijos buvo nemažai tikinčiųjų, net ir dvasininkų, tačiau krikščionių demokratų lyderiai ir dalis dvasininkų Lietuvos visuomenei mėgino įteigti, kad kitas Lietuvos partijas remia ir joms priklauso ”kitokie” piliečiai, kurie ”nėra tokie tikri katalikai” ir todėl ”ne tokie tikri patriotai”. Tokia nuostata kūrė specifinį politinį klimatą šalyje, kai partijos išgyventos politinės sėkmės ir nesėkmės turėjo tapti ir tikinčiųjų ar net Bažnyčios sėkmėmis bei nesėkmėmis. Knygoje keliama hipotezė, kad galbūt Lietuvos politinio spektro skirstymas remiantis ne tik ideologiniu, bet ir religiniu principu buvo viena priežasčių, neleidusių konsoliduoti tautos kriziniais Respublikai 1940 metais.
Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla