Kristijono Donelaičio Metai buvo, yra ir bus pagrindinis lietuvių literatūros kūrinys. Pagrindinis – nes be jo mūsų literatūros neįmanoma įsivaizduoti. Pagrindinis – nes daugeliu prasmių toji literatūra nuo Donelaičio prasideda. Pagrindinis – nes Metai štai jau trečias šimtmetis yra tas lietuvių kultūros tekstas, iš kurio pasaulis pirmiausia mokosi lietuvius ir Lietuvą atpažinti ir pažinti.Kaip ir visi pagrindiniai tekstai, Metai nuolat dalyvauja lietuvių kultūros raidoje. Metai – tai vienas stabiliausių lietuvių kultūros atskaitos taškų, kurio dėka suvokiame jos apimtis, kryptis, kitimą.Kiekvienas Lietuvos moksleivis patvirtintų liūdną savo patyrimą, kai po pirmųjų PL eilučių – „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės“ (PL 1–2) – sąmonėje belieka sunkiai sudėliojamų vaizdų ir žodžių ūkas, iš kurio pamokose taip sunku atsiskaityti privalomuosius skaitinius. Kita vertus, Metai atrodo paradoksaliai rišlūs – jų pasakojimas teka eilutė po eilutės, pastraipa po pastraipos kaip vientisas, veržlus vaizdų ir situacijų srautas.Šioje knygoje keliami du paprasti klausimai: kaip Metai yra sukomponuoti, ir kas lemia šio kūrinio rišlumo ar nerišlumo įspūdį.
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas