Laikyk savo mokytumą kaip laikrodį – vidinėje kišenėje; netrauk jo ir neversk mušti valandų vien tam, kad pasirodytum jį turįs. Jeigu tavęs paklaus, kiek valandų, pasakyk, bet neskelbk laiko kas valandą ir niekieno neprašomas, lyg bū­tum naktinis sargas. Šioje knygoje skelbiamų laiškų autorius – anglų aristokratas Philipas Dormeris Stanhope’as (Filipas Dormeris Stenepas; 1694–1773 m.), po tėvo mirties tapęs 4-uoju Česterfildo grafu ir nuo tol žinomas kaip Chesterfieldas (Česterfildas) – Didžiosios Britanijos politikas, diplomatas, publicistas. Po mirties išleisti jo laiškai nesantuokiniam sūnui Philipui iškart sulaukė neeilinio visuomenės dėmesio tiek Britanijoje, tiek žemyninėje Europoje ir tapo žanro klasika, o Chesterfieldo vardas įsitvirtino ir literatūros pasaulyje. „Laiškai sūnui“ išversti į visas Europos kalbas. Retai matydamas sūnų Chesterfieldas rėmė jį materialiai, rūpinosi lavinimu ir… rašė jam laiškus. Tėvo erudicija, diplomato, politiko ir aukštuomenės žmogaus patirtis, anglų džentelmeno manieros – visa tai su begaline meile buvo bandoma perteikti sūnui. Sūnui, kurį Chesterfieldas ilgainiui ėmė vadinti – ir laikyti – draugu: „Ir tu, ir aš turime rašyti visiškai atvirai – kaip draugas draugui“.„Manydamas, jog tu esi mano kūrinys, aš – kadangi nelaikau savęs prastu autoriumi – darausi griežtas kritikas. Aš kruopščiai įsigilinu į mažiausius netikslumus ar trū­kumus ne tam, kad viešai juos demaskuočiau, o kad ištaisyčiau ir kūrinys taptų tobulas.“ – rašė sūnui Chesterfieldas. Laiškai rašyti iki pat netikėtos 36 metų sūnaus mirties.„Laiškai sūnui“, parašyti nuostabia kalba, kupini elegancijos, išminties, sąmojo, žavingų portretų, išskirtinių įžvalgų ir loginių išvadų, tapo tikru to meto aukštuomenės jaunuolių auklėjimo kodeksu.
Prekinis ženklas: Tyto alba