„Aprašomi įvykiai nutiko prieš penkiolika – dvidešimt metų, todėl itin atidžių skaitytojų prašau atleisti, jei bus kokių techninių neatitikimų. Laikas po truputį trina detales iš atminties. Rašau ne dogmas, rašau atsiminimus taip, kaip kai kuriuos dalykus mačiau, vertinau ir supratau.Rašau remdamasis savo ir kitų žmonių laiškais, jie man padeda atkurti kai kurias smulkmenas, nors, kita vertus, ko gali tikėtis iš laiško motinai, kurią ramini, kad viskas gerai, – tik nesijaudink, mamyte! – arba draugei, kuriai bandai sukurti sentimentalų prisipažinimą apie aukštos prabos jausmus, bet tikrai neakcentuoji, iš kokios medžiagos pasiūtas tavo parašiutas ar kiek šovinių telpa į automatinio šautuvo dėtuvę.“ Žilvaras BraznauskasKnygoje praskleidžiama skraistė į nuogirdomis apipintą Prancūzijos Svetimšalių legiono pasaulį. Autorius, 1993-1998 m. tarnavęs Legiono 2-ajame parašiutininkų pulke, įtaigiai dalijasi savo išgyvenimais susidūrus su alinančiais fiziniais krūviais, šiurkščia, negailestingai griežta drausme, supažindina su Legiono tradicijomis. Pro skaitytojo akis slenka nepaliaujamų pratybų Korsikoje, išgyvenimo kursų Afrikos džiunglėse, karinių misijų Bosnijoje, Konge, Centrinėje Afrikos Respublikoje, legionierių kasdienio gyvenimo bei švenčių vaizdai. Tarnybos Legione nevengiama palyginti su patirtimi sovietinėje armijoje bei nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.Grižęs į Lietuvą, autorius trylika metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje – iš pradžių skyriaus vadu Jėgerių batalione, vėliau Jėgerių mokyklos instruktoriumi, Mokomojo pulko Žvalgų mokyklos instruktoriumi, Puskarininkių mokyklos instruktoriumi, Geležinio Vilko brigados štabo žvalgybos skyriaus specialistu. 2011 m. išėjo į atsargą.
Prekinis ženklas: Vox Altera