Lukas Gurnickis, XVI a. humanistas, vienas iškiliausių lenkų Renesanso prozaikų, vertėjas, publicistas, istorikas memuaristas, retorikos žinovas, rašybos normintojas, bibliotekininkas ir kitose veiklos srityse pasižymėjęs asmuo, artimai susijęs su Žygimanto Augusto dvaru ir kitų LDK didikų aplinka, yra labai menkai težinomas lietuvių skaitytojams bei daugeliui senosios Lietuvos kultūros specialistų. Dabar susipažinti su reikšmingu lenkų ir lietuvių kultūrai šio autoriaus veikalu, užgimusiu XVI a. vidurio Vilniuje, turės progą platesni Lietuvos visuomenės sluoksniai. Tokią galimybę suteikia puikus Eglės Patiejūnienės „Lenkų dvariškio“ vertimas iš senosios lenkų kalbos. Reikia pasakyti, kad Gurnickio Lenkų dvariškis – nėra originalus veikalas. Iš tiesų tai – garsaus Vakarų Europoje italų autoriaus, „dvariškio iki kaulų smegenų“, Baldassare Castiglionės Dvariškio knygos (Il libro del cortegiano) vertimas, arba perdirbinys, t.y. paliktas pagrindinis originalo sumanymas ir kompozicija, bet itališko dvaro realijos pakeistos lenkiškomis, o kai kur ir lietuviškomis. Taigi veikalas, pasak adaptuotojo, turėjo būti „priimtinas lenkiškoms ausims“ ir atitikti lenkiškus papročius. Kita vertus, šiuo kūriniu Gurnickis „tikėjosi į lenkų kultūrinį bei intelektualinį gyvenimą įskiepyti itališkus papročius“. Knygoje aprašomi šmaikštūs ir intelektualūs lenkų dvariškių saloniniai pokalbiai, pvz., kaip tobulam dvariškiui pritiktų pokštauti ir laidyti sąmojus, pateikia nemažai anekdotų ir juokų. Tarp jų randame keturis, kuriuose aprašomi juokingi atsitikimai, įvykę Lietuvoje. Mokslininkų nuomone, kaip tik tie humoristiniai, visiškai autentiško kolorito intarpai leidžia bent iš dalies šį karališkojo sekretoriaus darbą laikyti XVI a. vidurio Lenkijos (pridursime – ir Lietuvos) dvarų ir apskritai bajoriškosios kultūros atspindžiu.
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas