Dvidešimt trečiasis „Lietuvių liaudies dainyno“ tomas-septintoji vestuvinių dainų knyga. Joje skelbiamos išvažiavimo pas jaunąjį dainos, vienijamos tematinio turinio: apdainuojančios jaunosios atsisveikinimą su namiškiais ir persikėlimą pas jaunąjį. Dainų gausa rodo šio vestuvių momento svarbą ir išskirtinumą. Išvažiavimo pas jaunąjį, kaip ir apskritai vestuvinių dainų poetiniai vaizdai ir simboliai formavosi ir tarpo bendrame vestuvių apeigų kontekste. Kartu impulsų poetiniam kūriniui atsirasti davusios konkrečios apeigos ar apeiginiai momentai veikė ir jas lydėjusių dainų meninį bei idėjinį turinį. Neatsitiktinai iš tome skelbiamų dainų pirmiausia ataidi kelionės motyvas ar jaunąją ruoštis į kelionę raginančiomis dainomis įprasminamas atsisveikinimas su artimaisiais. Su vestuvines dainas persmelkusia apeiginio graudinimo tradicija sietinas jose apdainuojamas vyro šalyje laukiantis vargas, vienose dainose metaforiškai apibendrinamas, kitose sukonkretinamas tikroviškais vaizdais.
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas