Leidykla „Tyto alba“ pristato a. a. Gintaro Beresnevičiaus knygą „Lietuvių religija ir mitologija“, kuri pakartotinai leidžiama su žymaus lietuvių dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais. Juose vaizdinį pavidalą ir apčiuopiamus kūnus įgavo G. Beresnevičiaus įsivaizduotas bei aprašytas senovės baltų pasaulis.Šarūnas Leonavičius – dailininkas, pasižymintis pragarišku kruopštumu ir nepaprastu sugebėjimu piešti. Jo kūriniai atkakliai kelia įspūdį, kad raižymas ir piešimas jam yra toks pat svarbus, kaip ir kvėpavimas. Yra tame savotiško meninio pamišimo dozė – to, kuris apimdavo Renesanso piešėjus, besivaržiusius tarpusavyje dėl linijos tobulumo. Ir kartu vidinės ramybės – tos, kuri privaloma kinų menininkui, besiruošiančiam piešti krioklį ar gluosnį. Rezultatas visuomet būna nepakartojamas.Šie kūrybos bruožai – savimaršiškas atsidavimas objektui, ar tai būtų knyga, ar plakatas, ar savarankiškas piešinys, noras išbaigti kūrinį iki smulkiausių detalių, nepaliekant vietos griaunančiam atsitiktinumui (o šit kuriančiam atsitiktinumui vietos visada atsiranda), meilė piešiniui, perauganti į aistrą, ir techninis mokėjimas “išguldyti” tą aistrą ant popieriaus lapo išskiria Šarūną Leonavičių iš gausios lietuvių grafikų plejados.Objektas, kurį šįkart teko “įvaizdinti” Šarūnui – Gintaro Beresnevičiaus “Lietuvių religija ir mitologija” – vertas dėmesio visais atžvilgiais: religijotyriniu, istoriniu, memorialiniu. Gyvas, išmintimi ir mokslinėmis įžvalgomis žaižaruojantis tekstas, tarsi pleištu įsirėžęs į kolektyvinę lietuvių tautos atmintį ir į paviršių ištraukęs joje glūdėjusius dievus bei dvasias, kupinas prasminių klodų, kuriuose, tarsi pirmykštėse giriose, tyko visokie pavojai. Kas gali žinoti, kokiais pavidalais būdavo garbinamos senosios lietuvių dievybės, apie kurias žinių tiek nedaug? Kaip paleisti darban vaizduotę, kartu laikantis teksto siūlomų gairių, kurios kartais tokios efemeriškos ir daugiaprasmės, tarsi žaltvykslės baloje? Šarūnas Leonavičius apgyvendina piešinius dangaus kūnais ir sparnuotais žmonėmis – didžiuliais ir nykštukiniais, medžiais, kuriuose lizdus susisukę žmonės, visokiomis mitinėmis esybėmis, įgavusiomis gyvybę. Iš piešinių ir ofortų pulsuoja pirmykštė galia, dangaus ir žemės jėga, suteikusi mitologinės sąmonės pojūtį abiems autoriams. Tekstas ir vaizdas suteikia progą prisiliesti prie mūsų praeities – tokios, kokia ji galėjo būti, ir pratęsti dievų bei deivių gyvenimą XXI a. Lietuvoje.Žymus lietuvių…
Prekinis ženklas: Tyto alba