Po 1863 m. sukilimo Tautinė vyriausybė be pagrindinio tikslo – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valstybingumo atkūrimo – atspindėdama Europos visuomenių laisvėjimą, 1863 m. sausio 22 d. manifestu deklaravo visų gyventojų laisvės, lygybės be religijos, tautybės, luomo, turtinės padėties skirtumo principus ir valstiečių žemės nuosavybę. Tai buvo pirmasis religijų tolerancijos ir valstiečių įpilietinimo aktas visoje buvusios ATR teritorijoje. Iš visų konfesijų ir Bažnyčių buvusiose ATR žemėse XIX a. vid. didžiausią įtaką turėjo Katalikų bažnyčia. Tačiau apie katalikų dvasininkiją 1863 m. sukilimo išvakarėse išsamesnių tyrinėjimų neturime, lietuviškąja specifika nebuvo domėtasi. Ši knyga siekia užpildyti istoriografinę tuštumą. Tikslas – ištirti Rusijos imperijos Vilniaus, Gardino, Kauno gubernijų katalikų dvasininkijos laikyseną 1863 m. sukilimą rengusiame patriotiniame sąjūdyje, koreguoti istoriografinius vaizdinius apie jos dalyvavimo 1863 m. sukilime priežastis, palyginti patriotinio sąjūdžio savitumus Lenkijos karalystėje, į mokslinę apyvartą įtraukti naujus šaltinius, kurie leistų problemiškai ir metodiškai naujai įvertinti dvasininkijos vaidmenį. Tyrinėjimai aprėpia teritoriją, į kurią įėjo Lietuvos etninės žemės, – Rusijos imperijos Vilniaus, Gardino, Kauno gubernijas (Vilniaus ir Žemaičių vyskupijas) bei Lenkijos karalystei priklausiusią Augustavo guberniją (Seinų vyskupiją) ir ypač jos lietuviškąją dalį – Užnemunę. Patriotinis sąjūdis truko nuo 1861 m. pavasario iki sukilimo pradžios, Lenkijos karalystėje – nuo 1858 m., manifestacijų pobūdį įgaudamas nuo 1860 m. rudens.
Prekinis ženklas: Eugrimas