Gerdami Visockio arbatą ar žiūrėdami Spilbergo filmus, neįtariame, kad susiliečiame su litvakais. Daugelis ir nesugebėtų paaiškinti, kas tie litvakai, kuo jie žymus. Gal svarbiausias litvakų bruožas – racionalumas. „Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau stebiuosi, iš kur tai? Gal iš Talmudo studijų?“ – sakė kultūrologas ir istorikas L. Karsavinas. Tarp litvakų buvo daug religinių mąstytojų, pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas; politikos, mokslo, meno žmonių, tarp jų Nobelio premijos laureatai. Gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiamas litvakų įnašas į Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Parašyta remiantys mokslo šaltiniais, knyga adresuota plačiajai auditorijai.Lietuvoje dabar gyvena viso labo apie 4000 žydų, tačiau įvairiuose pasaulio kraštuose galima sutikti žydų, vadinančių save litvakais. Tarkime, taip save įvardinti galėtų dauguma Pietų Afrikos žydų. Paprastai žodis „litvakas“ tariamas su pasididžiavimu. Tačiau, ar kiekvienas galėtų paaiškinti, ką tai reiškia? Lietuvos žydija plėtojosi pagal tautos raidos dėsnius, ugdė tautinę kultūrą; sąlygos tam čia buvo daug palankesnės, negu daugelyje kitų šalių. Žydai turėjo tautinę savivaldą, kurios vadovaujantis organas buvo Lenkijos keturių žemių Vaadas (Taryba), o 1623–1764 m. veikė savarankiškas Lietuvos Vaadas. Žydai suaugo su kraštu, tam tikru laipsniu suartėjo su krašto žmonėmis. „Kur tik seniai, tvirtai įsišakniję gyveno žydai, jie turėjo daug bendro su ta žeme, ant kurios gyveno, ir su tos žemės tauta, – rašė litvakas poetas ir žydų kultūros tyrinėtojas J. Kisinas. – Taip buvo ir Lietuvoje. Lietuva ilgai žydams buvo saugumo sala audringoje laukinio antisemitizmo jūroje aplinkinėse didelėse šalyse. Taip buvo nuo pat viduramžių. Lietuvos žydai maitinosi iš Lietuvos žemės ne tik ekonomiškai, bet ir fiziškai bei dvasiškai. Per daugelį kartų jie gyveno ne tik bendrumo su Europos ir pasaulio žydija jausmais, bet ir su meile Lietuvos žemei.” Iš esmės panašiai apie litvakus 19-jo amžiaus pabaigoje rašė žinomas mokslininkas etnografas A. K. Kirkoras: „Lietuvos žydai geresni, kilnesni negu visi kiti. Jų santykiai su vietiniais gyventojais artimesni, nuoširdesni, negu kitose šalyse. Gerus, kilnius Lietuvos žydų charakterio bruožus aprašė žinomiausi lenkų rašytojai: Mickevičius, Kraševskis ir kiti. Čionykščių žydų skiriamasis bruožas yra tėvynės meilė“. Plėtodami būdingas tautos savybes, Lietuvos žydai kai ką savinosi ir iš aplinkos. Ir taip susiformavo tas darinys, kurį pasididžiuodami vadiname litvakais. Mes gedime ne tik žuvusių…
Prekinis ženklas: Versus aureus