Tai knyga apie fotografijos galią ir jos suformuotą tinklą kasdienybėje bei mene 1969–1989 m. Lietuvoje. Monografijoje atskleidžiama, kaip XX a. 7–9 dešimtmečiuose Lietuvoje susiklostė specifinis medijos naudojimo būdas – fotomenas. Tyrinėjama, kaip fotografija tapo naująja medija mene, kokios ir kodėl fotografijų temos buvo populiariausios, kaip individualios fotomenininkų intencijos sąveikavo su kolektyvinėmis socrealizmo nuostatomis ir kaip fotografijos institucija tapo sėkminga vaizdų gamybos bei sklaidos laboratorija, žinoma visoje Sovietų Sąjungoje ir Vakaruose.   LTSR fotografijos meno draugija čia traktuojama kaip laboratorija, konstravusi menines fotografijas ir jų vertinimo kriterijus. Analizei taikant veikėjo-tinklo teoriją, atskleidžiama, kaip darni organizacijos, technologijų, fotomenininkų, idėjų, temų ir taisyklių sąveika suformavo vientisą fotomeno stilių, vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla. Holistinis požiūris leidžia suprasti, kodėl iki šiol fotomenas yra sklaidus ir kaip fotografas, laviruodamas tarp pozicijos ir opozicijos, galėjo tapti populiarus.   Ši knyga – tai ne tik pasakojimas apie tai, kaip sovietmečiu buvo galima tapti menininku ir žinomu fotografu, kas vyko kasdienybės medijų kultūroje, bet ir įtraukianti nerodytų archyvinių ir žinomų meninių fotografijų bei jų parodų plakatų ekspozicija.   Monografija sudomins menotyrininkus, medijų ir komunikacijos teoretikus, filosofus, sociologus, sovietologus, istorikus, fotografus, menininkus ir visus, besi­dominčius fotografija, meno bei medijų raida Lietuvoje.
Prekinis ženklas: Vilniaus dailės akademijos leidykla