Pa­sta­ro­jo fa­vo­ri­tas ku­ni­gaikš­tis My­ko­las Glins­kis – pa­grin­di­nis ro­ma­no vei­kė­jas. Po Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Alek­sand­ro mir­ties jis, dau­ge­lio is­to­ri­kų nuo­mo­ne, iš as­me­ni­nių pa­ska­tų ir įžeis­tų am­bi­ci­jų su­kė­lė maiš­tą prieš Len­ki­jos ka­ra­lių ir Lie­tu­vos di­dį­jį ku­ni­gaikš­tį Žy­gi­man­tą Se­ną­jį.V. Zeit­ler sėk­min­gai pa­vy­ko at­si­kra­ty­ti įpras­tų ver­ti­ni­mų ir ste­reo­ti­pų ir per to me­to gy­ve­ni­mą, tar­pu­sa­vio san­ty­kius, dva­ro in­tri­gas vaiz­din­gai ir įti­ki­na­mai par­ody­ti, kaip žmo­gus, ne­pri­si­tai­kęs ir ne­su­si­tai­kęs su jam pri­mes­to­mis, bet ne­priim­ti­no­mis ap­lin­ky­bė­mis, ta­po maiš­ti­nin­ku. Au­to­rė ne­tei­si­na pa­grin­di­nio kny­gos he­ro­jaus, bet ir ne­smer­kia, pa­lik­da­ma skai­ty­to­jams tei­sę pa­tiems spręs­ti, ko­dėl M. Glins­kis pa­si­rin­ko sau pra­žū­tin­gą ke­lią. Kny­ga ak­tua­li ir šian­dien, nes bū­tent to­kios as­me­ny­bės ne­re­tai apsp­ren­džia is­to­ri­jos tėk­mę ir įsi­rė­žia į mū­sų at­min­tį.Va­len­ti­na Zeit­ler yra iš­lei­du­si is­to­ri­nius ro­ma­nus „Ka­ra­lie­nė Bo­na“, „Už­mirš­tos nuo­dė­mės“, ke­lias po­li­to­lo­gi­nes ir pub­li­cis­ti­nes kny­gas: „Aus­tri­ja – ryš­kiau­sios po­li­ti­nės vai­vo­rykš­tės spal­vos“, „Po­pu­lis­tai…at­ei­na ir iš­ei­na?!“ ir „Ne­by­li sie­na“.
Prekinis ženklas: Algimantas