Plast plast plast. Tai Varna atskrido paplasta. Ir nusileidoant aptvaro šalia Mamulės Mū.– Dėkis kaip niekur nieko! Apsimesk, kad paprasčiausiaistovi pievoj ir ėdi žolę, – žėrė Varna, tarsi ją kasvytųsi.– Kad man nė apsimesti nereikia, Varna, – tarė MamulėMū. – Juk aš iš tikro paprasčiausiai stoviu pievojir ėdu žolę!– Tikrai? Vadinasi, šiandien nei per tvorą šokai, neipo medžius laipiojai, nei dviračiu važinėjaisi? Ir šiaipnieko keisto neišsigalvojai?– Ničnieko, – tarė Mamulė Mū. – Išvis nieko keisto.Ji dar grybštelėjo žolės. Dar kartą pagalvojo.– Ak, tiesa. Prieš pietus buvau peršokusi tvorą. Truputįpasivažinėjau dviračiu, – prisiminė ji. – Dar užėjauį biblioteką…
Prekinis ženklas: Nieko rimto