Autorė gvildena keturių veikėjų, našlaičių, gyvenimo peripetijas nuo vaikystės iki senatvės, jų materialinę ir psichologinę kovą už savo būvį sudėtingame XX amžiuje. Ištrauka: „Laukuose prinokusios varpos sviro, laukdamos pjovėjų ir rišėjų, todėl Emilija, savaitėlę pasilepinusi, išėjo į lauką rišti rugių, nes Jonukui šis darbas nenoriai paklūsta, o javapjūtė nelaukia. Skaudėjo, gėlė juosmenį, bet ji nesiskundė, tik kartkartėmis išsitiesdavo ant surišto pėdo, pailsindavo juosmenį. Jonukas pats pėdas sunešiojo, sustatė į gubas – žmonai draudė kilnoti. Nors darbai atimdavo daugiausiai laiko, bet sutuoktiniai laimingi vakarais nepasidalindavo dukryte. Dienos darbų nuovargis nuslinkdavo, užleisdamas vietą džiaugsmui, kūdikio krykštavimui. Pasibaigus javapjūtei, sumažėjus laukuose darbų, Joną ėmė stebinti žmona pasikeitusiu elgesiu: kas vakarą lovoje šalia jo atsiguldavo aistringa, meilės vilionių pilna naujoji Emilija, padovanojusi dukrytę, kurią pakrikštijo Genutės vardu. Tos audringos aistros kupinos naktys, dar tvirčiau suvienijusios ištikimas dviejų mylinčių žmonių širdis, pripildė ir jų dienas naujo džiaugsmo ir suartėjimo laukimo. Bėgo mėnesiai, pripildyti kūdikio krykštavimo. Džiugino pirmieji ištarti žodžiai, pirmieji žengti žingsneliai. Dienos ir naktys susivijo į didelį laimės kamuolį ir nepastebimai prabėgo džiaugsmingi dveji metai… Vieną vakarą Jonukas, bučiuodamas žmoną, sušnabždėjo: – Mieloji, tu turi gražią mėlynakę užvadėlę, o tėtis norėtų, kad tu ir jam padovanotum užvadėlį. Ar sutinki? – Šelmi tu mano, žinoma, kad sutinku. Ar dar reikia klausti? Matydami, kokius stebuklus padarė dukrytė su mano kūnu, argi mes nesidžiaugėme visus tuos metus? Dieve, aš vėl būsiu storuliukė, lepūnėlė, o jūs visi tupinėsit apie mane, – smagiai nusijuokusi apvijo rankomis ir kojomis vyro kūną… Gegužės žiedais išdabinta gamta, gaivus vėjelis, įsliuogęs pro langą į sutuoktinių lovą, vėsino jų įkaitusius kūnus, įprasminusius savo jausmus į paslaptingą jųdviejų svajonę – sūnaus laukimą. Lėtai lingavo vasara, nešina įvairiausių darbų pilna kraite – tik suspėk, žmogau, juos nudirbti! Emilija džiaugėsi, kad gimdys žiemą, ir jai nereikės taip vargti, kai gimė dukrytė per pačią javapjūtę. Sutuoktiniai petys į petį dirbo visus rudens darbus laukuose, daržuose, o vakarais laimingi svajojo, mylėjosi, nes mažoji jiems netrukdė: globojama močiutės, įprato gyventi ir miegoti pas ją, tai juokaudavo, kad jie kaip ir nebeturi dukrytės ir pirks sau kitą…
Prekinis ženklas: Eglės leidykla