Svarbiausias šioje knygoje paskutinis trejeto narys – VAIKŲ LITERATŪRA. Vaikų literatūroje bus ieškoma mito ir tautosakos ženklų, aiškinamasi jų paskirtis ir prasmė. Kodėl pasirinktas toks tyrimo aspektas? Vaikų literatūra yra vieta, kur mitas, tautosaka ir vaikas susitinka ir knygų puslapiais prabyla į mus. Tikriau – prabyla vaikų rašytojai, persiėmę vaikiškąja pasaulio jausena, ir vieni sąmoningai, kiti nesąmoningai atsiremdami į archajinį palikimą. Suprantama, kad rašant vaikams šio palikimo išteklių naudojimas yra kur kas dažnesnis nei rašant suaugusiems. Koks į vaikų literatūrą patenkančios archajinės informacijos turinys, kokiomis formomis ji įsilieja į autorinius kūrinius, kokiu mastu atitinka vaikiškąjį pasaulio suvokimą, kaip taikosi prie skirtingų laikotarpių literatūrinių tradicijų ir kaip veikia dalyvaudama jų kaitos procese – tokios pačios bendriausios problemos, gvildenamos šioje knygoje. Daugiausia vietos – trys knygos dalys – skirta tautosakinei (drauge apimant ir mitinę) lietuvių vaikų poezijos tendencijai. I ir II dalys skaidomos į monografinius skyrius, kuriuose į pristatomus vaikų poetus žvelgiama lietuvių vaikų poezijos raidos kontekste ir aiškinamasi, kokią įtaką kiekvieno jų savitumui, tarp kitų veiksnių, turėjo sąlytis su archajiniu palikimu. III dalies skyriuose, aprėpiant įvairių poetų kūrybą, ryškinami bendri jų meninio pasaulėvaizdžio bruožai, liudijantys, kad archajinė mąstymo sistema tebėra gyvybinga. IV dalis skirta verstinei literatūrai – trims vaikų literatūros klasikai priklausantiems kūriniams, kuriuose galima įžvelgti senąją mitopoetinę tradiciją.
Prekinis ženklas: Gimtasis žodis