„Kadangi vėjai ir vandens srovės juda žemės paviršiumi, smėlio formavimasis yra neišvengiamas. Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, tol smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi. Lėtai, bet atkakliai jis plinta ir ardo žemės paviršių.Šis tekančio smėlio įvaizdis nepaprastai sujaudino vyrą.Smėlio bergždumą, kaip įprasta įsivaizduoti, lemia ne jo sausumas, o nuolatinis judėjimas, dėl to smėlyje niekas negali gyventi. Kaip tai skiriasi nuo nuobodaus žmonių įpratimo laikytis vienas kito ilgus metus.Aišku, smėlis – netinkama gyvybei terpė. Bet ar iš tikrųjų nejudrumas yra absoliučiai būtina egzistencijos sąlyga? Ar nesveikas konkuravimas nekyla kaip tik dėl to, kad įsikibę laikomės savo nuomonės? O jeigu atsipalaiduotume ir atsiduotume smėlio judėjimui {…}“Kobo Abe Moteris smėlynuoseVienišas mokytojas, entomologas mėgėjas Nikis Džiumpėjus per atostogas vyksta į atokų pajūrio kaimą ir kopose ieško neatrastos rūšies vabalo savo kolekcijai papildyti. Praleidžia autobusą namo, tad nakvoja kaime, pas vietinę moterį, smėlio nuniokotoje troboje smėlio duobės. Kitą rytą keliautojas neberanda kopėčių, kuriomis galėtų išlipti iš duobės dugno. Nuo tos dienos jis atsiduoda sizifiškam darbui: kasa smėlį, taip užsidirba gurkšnį vandens tam, kad toliau kastų – taip mėgindamas pasprukt iš beprasmybės gniaužtų jis kovoja su smėlio malūnais ir nuožmia aistra moteriai smėlynuose. Kobo Abe’s (1924–1993) japonų rašytojo avangardisto romanas Moteris smėlynuose pasirodė 1962 m. Netrukus buvo išverstas į 20 kalbų, pagal jį  režisierius Hiroshi Teshigahara pastatė kino filmą, kurį 1964 m. Kanų kino festivalyje pripažino kino meistrai. Literatūros dykynėse Kobo Abe’s romanas Moteris smėlynuose laikomas kafkiškos, beketiškos tradicijos, netgi Poe poetikos, tęsėju.
Prekinis ženklas: Vaga