Vieną iš Šarlio Pero pasakų – kompaktinėje plokštelėje! Nedaug kas žino, kad septyniolikto amžiaus Prancūzijos literatūriniuose salonuose savo pasakas skaitęs Charles Perreault, įtakojo ne vieną vėlesnį ir, galbūt, geriau žinomą rašytoją – pavyzdžiui, Brolius Grimus, išpopuliarinusius kitokią, laimingą pasakos apie Raudonkepuraitę pabaigą. Savo laiku Prancūzijoje, Perrault kūriniai sukeldavo nemažai aistrų, kartą viešai perskaitęs savo eiliuotą kūrinį rašytojas įžiebė vadinamąjį „senųjų ir naujųjų“ ginčą, kuris taip įsisiūbavo, kad turėjo įsikišti karalius. Savaime suprantama, pats atstovaudamas naujiesiems Perrault teigė, kad Prancūzijos kultūra ir literatūra turi atsigręžti į pagoniškąją patirtį, folklorą, į dabarties realijas, o ne į Antikos laikų politiką, kultūrą.Galbūt todėl Perrault pasakų variantai vėliau sugrįžo į žodinę tradiciją ir buvo iš naujo užrašinėjami kaip liaudies kūryba. Dabar išleidžiamų pasakų teksto skirtumai turi kristi į akis – „Miegančio miško gražuolė“ – toks tikrasis pasakos pavadinimas, – beveik dukart ilgesne, populiarioji Raudonkepuraitė baigiasi tragiškai: jokie medkirčiai pro šalį neina ir jos iš vilko pilvo neišvaduoja. Šia pasaka Perrault matyt tikrai norėjęs pagąsdinti mergaites, kad saugotųsi vilkų, kurie tuomet dažnai keldavę visai realią grėsmę, mat buvo labai paplitę. Šiandien, skaitydami Raudonkepuraitę ir ypač jos žavų moralą, labai norėtume vilko įvaizdį suvokti perkeltine prasme…Kai kurias Perrault pasakų ypatybes Lietuvos skaitytojai galės pajusti tik dabar, skaitydami šiuos naujus, autentiškus vertimus. Ramutė Skučaitė pirmoji pasiryžo išversti iki šiol nepublikuotas eiliuotas Perrault pasakas, taip pat eiliuotus visų pasakų moralus. Galų gale ir naujai išverstos pasakos proza pirmąkart leis mums pajusti, išvysti salone sėdintį ir nepastebimai skaitytojui mirktelintį pasakotoją – Šarlį Pero. Knygą puošia subtilios dailininkės Sigutės Ach iliustracijos.
Prekinis ženklas: Nieko rimto