Tai paskutinis Muzikos enciklopedijos tomas. Jame rašoma apie įvairių tautų (rusų, serbų, škotų, tadžikų, totorių, vokiečių, žydų ir kt.) ir šalių (Olandijos, Panamos, Peru, Portugalijos, Paragvajaus, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vietnamo, Suomijos, Turkijos, Ukrainos) muziką. Skelbiama išsamių straipsnių apie muzikos kryptis (postmodernizmą, romantizmą, sentimentalizmą ir kt.), stilius (pankroką, popmuziką, roką ir kt.) ir žanrus (operą, operetę, oratoriją, pasiją, simfoniją, sonatą ir kt.). Gausu muzikos teorijos straipsnių (Pitagoro darna, polifonija, ritmas, tonacija ir kt.) ir biografinių straipsnių apie žymius pasaulio muzikos kūrėjus ir atlikėjus (tarp jų – Niccolo Paganinį, Carlą Orffą, Krzysztofą Pendereckį, Astorą Panteleoną Piazzollą, Sergejų Prokofjevą, Sergejų Rachmaninovą, Mstislavą Rostropovičių, Giacomo Puccinį, Elvį Aroną Presley, Pablo de Sarasatę, Franzą Schubertą, Antonio Vivaldį ir kt.). Aprašomi gerai žinomi (obojus, pianinas, smuikas, trimitas, trombonas, vargonai, violončelė ir kt.) ir retesni instrumentai (skambantys papuošalai, stiklo armonika, tromba marina), lietuvių muzikos instrumentai (ožragis, ragai, skrabalas, skudučiai, terkšlė ir kt.) ir muzikinio folkloro rūšys (sutartinės, talalinės ir kt.), skelbiamas išsamus iliustruotas straipsnis simfoninis orkestras. Pateikiama daug informacijos apie Lietuvos muzikinį gyvenimą (straipsniai Panevėžio muzikinis teatras, Pažaislio muzikos festivalis, „Polifonija“, Vilniaus festivalis, Vilniaus džiazo festivalis, Vilniaus kvartetas ir kt.), aprašomos Panevėžio, Rokiškio, Rietavo, Salų, Šiaulių ir kitos muzikos mokyklos. Daug vietos skirta lietuvių kompozitoriams, atlikėjams ir muzikologams
Prekinis ženklas: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras