Gerai žinoma, kad sovietai naikino lietuvių valstybę bei lietuvių naciją, kaip tos valstybės pagrindą, naudodami smurtą prieš tam tikrus socialinius sluoksnius, o ypač nusitaikę buvo į labiausiai išsilavinusią žmonių grupę – inteligentiją. Autorės nuomone, fizinis susidorojimas su „smetonine“ inteligentija buvo tik pirmas žingsnis. Per penkiasdešimt okupacijos metų susiformavo naujas intelektualinis elitas, kuris energingai atmeta tai, kas europietiškos civilizacijos raidoje buvo nuolat suvokiama kaip pilietinė šio socialinio sluoksnio pareiga – etinių bendruomeninio sambūvio pagrindų priežiūra ir puoselėjimas. Knygoje išsikiriami kai kurie labiausiai charakteringi bruožai, būdingi įtakingiausių šalies kultūros bei mokslo autoritetų laikysenai, kurie atsiskleidė per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius, kartu aiškinant, kaip ta laikysena negatyviai įtakoja lietuvių bendruomenės dvasinę pusiausvyrą bei stabdo naujai atsikūrusios valstybės progresą.Nacionalines etikos principu nesilaikymas rodo, kad lietuviu inteligentija nera pilietines nepriklausomybes kureja, nebuvo ji ir politines nepriklausomybes atrama. Labai nedaug inteligentu šiuo atžvilgiu elgesi ir elgiasi kitaip.XX–XXI a. sanduroje lietuviu bendruomene patyre nemažai tiek pakilimu, tiek nuopuoliu. Viena vertus, paprasti žmones, siekdami kilnaus tikslo, nugalejo baime ir tapo tikrais dvasios aristokratais, atvedusiais savo bendruomene i tokias aukštumas, apie kurias iki tol tik svajota. Antra vertus, ivyko ir diametraliai priešingas lužis – nemaža dalis intelektualu, „pamirše“ savo kaip nacionalines etikos sergetoju vaidmeni, nusirito iki dvasios proletaru lygio. 
Prekinis ženklas: Kultūros barai