Kokiais keliais Vilniaus universiteto bibliotekoje 1827 m. atsirado Jano Potockio ,,Rankraščio, rasto Saragosoje“ rankraštinė Penktojo Dekamerono versija? Kaip ir kodėl šios akademinės institucijos biblioteka 1824 m. priglaudė išdraskytų Lietuvos masonų ložių knygų rinkinius? Paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius dovanojo savo kolekciją Universitetui ar ne? Kokios viešųjų ryšių strategijos laikėsi kunigas Martynas Vilmikas, kad atkreiptų dėmesį į lietuvių kalbos ir tautos senovę? Kiek XIX a. pradžioje Vilniuje kainavo inkunabulai? Į šiuos ir daug kitų klausimų skaitytojas ras atsakymą knygoje „Pamirštoji mecenatystė: Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga, 1792–1832”.Ši knyga skirta senosios Lietuvos kultūros bei mokslo paveldui ir nepelnytai pamirštiems atminties institucijų (archyvų, bibliotekų, muziejų) fundatoriams, rėmėjams, mecenatams, kurie labdaringa veikla prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos turtinimo. Knygoje kartu su vertimu į lietuvių kalbą publikuojama Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knyga (1792–1832), skelbiama mokslinė studija Mecenatystės slėpiniai, teikiamas pluoštas iliustracijų, atspindinčių dovanotojų ir dovanų tipologiją. 
Prekinis ženklas: Vilniaus universiteto leidykla