„Puodukas kefyro ant palangės“ – tai subtili ir jautri paskutiniais G.Morkūno gyvenimo mėnesiais rašyta biografinė apysaka, pasakojanti apie ligą ir ligoninę, apie gyvenimą sergant, pastangas suprasti ligą, ją prisijaukinti ir gyventi tiek, kiek liko ir lemta, nes gyvenimas, Gendručio žodžiais tariant, „kad ir koks būtų, nori, jog mes visi gyventume“. *** Ligonis, kurį pamačiau ką tik atėjęs į palatą vieną vėlyvą popietę, buvo visai kitoks negu kiti. Yra visokių ligonių. Vieni būna nusiminę, kiti – tikisi, kad greitai pasveiks ir net guodžia sveikuosius. Vieni dienų dienas tyli, kiti pasitaikius menkiausiai progai ima pasakoti apie tai, kaip keturiasdešimt metų dirbo garvežio mašinistu. Vieni pasakoja anekdotus, kiti – dūsauja. Šitas ligonis buvo visai kitoks. Nekalbėdavo su niekuo, net su seselėmis ir gydytojais. Nejudėdamas gulėdavo ištisas valandas. Jo neaplankydavo net menkiausia musė, jis nė akimirkos nekalbėjo mobiliuoju telefonu, o ant jo stalelio nebuvo nė menkiausio mineralinio vandens buteliuko, švento visų palatos spintelių atributo. Virš be galo susivėlusios tamsios jo barzdos švytėjo akys, tad buvo aišku, kad jis viską bent jau mato.Iš to, kad medikai su juo kalbėdavo dar garsiau negu su kitais, supratau, jog ligonis iš užsienio. Paaiškėjo, kad tai – tiesa. Ligonis buvo iš Anglijos. Matyti spintelę be jokio gėrimo buvo nyku ir liūdna, tad sykį jo angliškai paklausiau, ar jis nenorėtų ko nors atsigerti. Žmogus ilgai tylėjo, ėmiau net galvoti, jog jis manęs neišgirdo arba bent jau nesuprato. Tačiau po kurio laiko jis papurtė nežinia kada žirkles regėjusią galvą ir pasakė, kad ne. Ir tada jis prabilo. Ėmė pasakoti, kad Anglijoje turi kepyklą, o į Lietuvą atvyko ieškodamas įrangos riestainiams (arba, kaip sakė jis, bublikams) kepti. Čia netikėtai susirgo, greitoji atvežė į ligoninę, ir dabar jis čia laukia, kol jį pasiims sūnus. Sūnus, atrodo, neskubėjo. Ten, Anglijoje, jis turėjo reikalų, tad tėvą kuriam laikui paliko Lietuvos medikų globai.Daugiau jis nebekalbėjo. Gulėjo ir žiūrėjo į lubas, kol vieną dieną pasirodė greitosios pagalbos automobilio komanda, vertėja ir Didžiosios Britanijos ambasados darbuotoja. Anglą-ligonį išvežė. Tada aš pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo niekieno nelankomas žmogus. Žmogus, kuris negali net viltis, kad kas nors iš senų pažįstamų savo reikalais bėgs pro šalį, prisimins jį ir trumpam užšoks pažiūrėti, kaip jis laikosi. Kad atsiras bent jau toks, su kuriuo bent jau penkias minutes galės pašnekėti apie orą ir kainas. Sako, tokių ligonių…
Prekinis ženklas: bernardinai.lt