„Ragana ir lietus“ pasakoja apie jaunos moters meilę kunigui, kuris ją atstumia. Tačiau tai nėra dar vienas nuobodus pasakojimas apie uždraustą meilę. Pati knygos esmė kur kas gilesnė bei įdomiau pateikta. Vikos meilė Pauliui tėra tik galutinis akmenukas, kuris išjudina sunkią griūtį. T.y. – Vikos vidinis pasaulis pradeda irti, ji nebesuvokia savęs. Moteris kreipiasi į psichoanalitikę, tačiau ne „apčiuopiamos“ pagalbos ieškoti, o tam, kad galėtų išreikšti savo išgyvenimus, susivokti savo sielos gelmėse. Šalia pagrindinės istorijos vyksta dar dvi paralelinės istorijos Vikos pasąmonėje: apie M.V., apkaltintą raganavimu, bei Mariją Magdalietę. Šios dvi asmenybės simbolizuoja kitus vidinius Vikos „aš“. Per tuos tris pasakojimus pateikiamas vidinis žmogaus konfliktas, bandymas suprasti save ir aplinką, savo troškimus. Knygoje savianalizė pateikta originaliai ir nenuobodžiai. Ypač dėmesio skirta vyro ir moters skirtumams, panašumams,  jų santykiams gvildenti. Tai antroji mano skaityta J. Ivanauskaitės knyga (pirmoji – „Mėnulio vaikai“). Autorės rašymo stilius įdomus, vaizdingas. Ypač patinka vartojamos metaforos, groteskas, simbolika, nes mėgstu tokias knygas, kur galima analizuoti įvairius simbolius, jų reikšmę.
Prekinis ženklas: Tyto alba