Bélos Balézso (1884-1949) knyga „Regimas žmogus” (1924) – tai vienas iš klasikinių kino teorijos veikalų, be kurio neįsivaizduojama nei šios srities istorija, nei šiuolaikinės diskusijos apie kūną, judesį, gestą, daiktą kine. Taip pat – apie kino kalbos ypatumus, pirmiausia planų (ir ypač stambiojo plano) vaidmenį. Šios diskusijos vyko tarptautiniame, dažniausiai europiniame, kontekste, o pagrindiniai ju dalyviai, be Balézso, buvo Sergejus Eizenšteinas, Dziga Vertovas, Siegfriedas Kracaueris, Ieanas Epsteinas ir kt. Šiame „Regimo žmogaus” leidime pateikiamas kultūrinis kontekstas, kuriame knyga pasirodė – jį suteikia recenzijos (pirmiausia Roberto Musilio ir S. Kracauerio) bei apžvalginis Helmuto H. Diederichso straipsnis. Knyga skirta ne tik specialistams, bet ir visiems, besidomintiems kino ir vizualumo studijomis.Bella Balazsas (1884-1949) – vienas iš kino teorijos pradininkų ir klasikų; kino scenaristas, dramaturgas, poetas, rašytojas, operų libretų autorius. Jo žymioji knyga „Regimas žmogus” (1924) parašyta dar tada, kai buvo tik pradėta ieškoti būdų rimtai kalbėti apie naująjį meną – kiną. Šioje knygoje jis bando apčiuopti naujosios medijos specifiškumą, „vidinę estetiką”. Ir juos randa kameros ir ekrano santykyje su daiktais ir veidais. Šiam santykiui apibūdinti Balazsas pasitelkia fizionomikos ir kraštovaizdžio (taip – ir veido) žodyną, rodo, kaip šį kraštovaizdį kuria tik kinui būdingos priemonės (pavyzdžiui, stambusis planas). Šiuolaikiniame kontekste klasika tapęs „Regirnas žmogus” įsijungia į diskusijas apie kino antropologiją, kino fenomenologiją ir kino kalbą.
Prekinis ženklas: Mintis