Kas ten straksi? Kas juokiasi? Kur žemuogėm kvepia? O kur grybai dygsta? Ką apynys su pienėm per naktį pasakoja? Į visus klausimus, kurie kyla mažam vaikeliui, atsako smagūs Emilijos Šulinskienės eilėraščių veikėjai. Jie žvalgosi, šnibždasi ir pakviečia skaitytojus į savo paprastą, bet jaukų ir šviesų pasaulį. Čia pavasaris keičia žiemą, čia vasara žydi, o ruduo ateina su pilna gėrybių kraite. Poetė šiame pasaulyje jaučiasi sava, supranta vabalėlio ar paukštelio šneką, vienus pagiria, kitus pabara, vaikučius geraširdiškai pamoko. Ilgus metus dirbusi pradinių klasių mokytoja, Emilija Šulinskienė supranta, kad mažuosius reikia mokyti žaismingu žodžiu, pasakojimu, pokštais ir žaidimais. Štai  kodėl eilėraščių veikėjai šnekasi ne tik vienas su kitu, bet ir su skaitytojais. Jautri poetė mažiesiems kalba apie tai, kas šiame pasaulyje gražu, gera, linksma. Aštuntajame poetės eilėraščių rinkinyje „Rudens gėrybės“ toks ryšys su mažaisiais itin ryškus: čia daug dialogų, pasigirsta mišką lankančių vaikų ir suaugusių balsai šnekinant žemuoge, ūmėdaitę ir varlytę. Dauguma eilėraščių parašyti skambiomis tercinomis, gausu epitetų, deminutyvų, palyginimų, personifikacijų. Rinkinio kompozicija paprasta – sekama besikeičiančiais metų laikais, džiaugiamasi šventėmis, gamtos dovanotomis gėrybėmis. Tad kuo greičiau į mišką, kuris ošia naujojo eilėraščių rinkinio puslapiuose, papuoštuose pačios poetės iliustracijomis.
Prekinis ženklas: Lucilijus