Penktajame Juliaus Kelero (g. 1961) eilėraščių rinkinyje, kaip ir kai kuriose ankstesnėse poeto knygose, pastebimas klasikinės kultūros ilgesys. Asketinė eilėraščio forma rodo, kad autoriui svarbiausia reflektuoti ir skatinti refleksijomis skaitytoją, užuot vertus jį žaisti modernius lingvistinius žaidimus, kuriais dažnokai poezija tik imituojama. Šio kūrėjo emocija disciplinuota, lakoniškas sakinys atveria erdvę sąmonei, ieškančiai savo kultūrinės ir istorinės tapatybės.Rinkinyje publikuojamos ir paties poeto sukurtos fotografijos. Tačiau vaizdai čia nėra poezijos papildai, o eilėraščiai – ne išplėstiniai vaizdų komentarai. Knygoje veikiau mezgamas poetinio žodžio ir meninio vaizdo pokalbis, suteikiantis Juliaus Kelero pamėgtoms temoms bei motyvams polifoninio skambesio ar holografinės erdvės. Poetinis-fotografinis autoriaus peizažas anaiptol ne džiaugsmo žemė, tačiau jame įtaigiai dera dienoraštinis intymumas ir intelektuali ironija, išraiškingos asmeninės mitologemos ir universalios žmogiškumo patirtys.
Prekinis ženklas: Apostrofa