Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė – savita epistolinio žanro atstovė lietuvių literatūroje, kaip markizė Marie de Sévigné-Chantal (1626–1696), atstovaujanti prancūzų epistolikai, išgarsėjusi ekspresyviais laiškais dukteriai ir savo draugams, to meto įžymybėms (de la Ro-che-foucauld ir kt.).  Daugelis 6 tome skelbiamų laiškų, aprėpiančių 1944–1958 m., autentiški, įspūdingi dokumentai, atspindintys sovietinę tikrovę, pražūtingus jos paradoksus ir grimasas. Tarp jų Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyve išsaugotas didelis pluoštas laiškų artimiems bičiuliams, tarpukario valstybės veikėjams, politikams, kaliniams ir tremtiniams – Marijai ir Juozui Urbšiams, Izabelei ir Valentinui Gustainiams, kuriuos Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė visokeriopai rėmė, neretai prabildama ezopine kalba. Nemažesnį pluoštą sudaro laiškai oficialiajai valdžiai (J. Paleckiui, A. Sniečkui, V. Niunkai ir kt.), Rašytojų sąjungos vadovybei (K. Korsakui, V. Miliūnui, J. Šimkui, A. Venclovai), įtakingiems plunksnos broliams (J. Griciui, E. Mieželaičiui ir kt.), režisieriui (J. Šeinui).   Bet svarbiausias adresatas yra duktė Danutė, jos šeima, trys anūkai. Jiems skirti laiškai spinduliuoja meile, kurios galia „viską nušviečia“, „sparnus dovanoja“.
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas