V. Daujotytės monografijoje „Šokėja ant liepto virš prarajos“ pristatoma poetės, eseistės, dailininkės Onės Baliukonės (Onos Baliukonytės, 1948–2007) kūryba. Pirmoje knygos dalyje aptariamas asmenybės formavimosi kelias, analizuojami poezijos rinkiniai („Laukinės vaivorykštės“, „Viltis“, „Iš kelio dulkių“, „Tėve mūsų gyvenime“, „Vaduok“, „Bokštai“, „Elgetaujanti saulė“, „Neregio sodai“), rinktinė „Akmuva“, knyga vaikams „Kopų karalienė“. Pasirinktas literatūros fenomenologijos kelias, leidžiantis remtis sąmonių susitikimu, nuolatiniu dialogu. Remiamasi bendravimo patirtimi, atidaus, daugkartinio tekstų skaitymo įgūdžiais, pačios poetės autorefleksija, rašymo apie rašymą siužetais esė rinktinėse „Kelionės fragmentai“, „Ant sapnų tilto“, kritikų bei poetų pastebėjimais. Baliukonė pristatoma kaip romantizmo tradicijos, simbolistinio tipo kūrėja, kuriai būdingos ezoterinės temos, saviti simboliai, liudijantys plačią ir gilią vidinių išgyvenimų bei kultūrinių patirčių (filosofinių, literatūrinių, religinių) erdvę. Religiniai ieškojimai (Rytų religijose bei krikščionybėje) sumuojami jos pačios formule visa yra viena. Asmenybės turinyje akcentuojama atskirtis (dėl gimties problemų) ir išskirtis (dėl ryškių gabumų, savito požiūrio į žmogų ir jo gyvenimą). Vardo keitimas, vardo formos ieškojimas siejamas su tapatybės ieškojimu. Baliukonė ryškinama kaip ekologinės etikos kūrėja, nuolat pabrėžusi tausojančio santykio su gamta svarbą, eseistika ir publicistika skatinusi apriboti besaikį vartojimą, rūpintis aplinka. Žodžio ekologija ir gamtos ekologija jai buvo to paties esinio dalys. Eilėraščių interpretacijomis siekiama atskleisti Baliukonės kūrybos savitumą bei vientisumą (ir sovietiniais metais ji nėra rašiusi ideologizuotų tekstų), polinkį į ezoterinius ieškojimus, į simboliką, į išplėtotą, tolimus tos pačios patirties krantus jungiančią metaforą. Pabrėžiamas dėmesys eilėraščių formai, orientuotai į klasiką, bet nuolat atnaujinamai. Ši poetė neabejotinai priklauso žodžio meistrų klasei. Paveikslus ekspresyvaus, abstraktaus primityvizmo maniera Baliukonė pradėjo tapyti po sunkios ligos, ieškodama kitos kalbos būsenoms, sapnams, regėjimams išsakyti, kurdama atsvarą tamsai, nevilčiai. Jos paveikslų įspūdis yra šviesesnis nei eilėraščių, nors kūrybos dalys yra neatskiriamai susijusios. Pagrindinis paveikslų motyvas –…
Prekinis ženklas: Lietuvos dailės muziejus