Monografijoje nagrinėjami beveik netyrinėti, plačiajai visuomenei menkai žinomi sovietinių (raudonųjų) partizanų veiklos Lietuvoje 1941-1944 m. istorijos klausimai. Iki Nepriklausomybės atkūrimo sovietinis ”partizaninis judėjimas” buvo sureikšminamas, mitologizuojamas ir sakralizuojamas, jo istorija nušviečiama tendencingai, politizuotai, iškraipant sudėtingos ir prieštaringos karo ir nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpio Lietuvoje istorinės tikrovės realijas. Remiantis pirminiais archyviniais šaltiniais knygoje stengiamasi objektyviai atspindėti daugelį sovietinių partizanų veiklos Lietuvoje istorijos klausimų: turėjusio lemiamą poveikį jos raidai išorės veiksnį (sovietinių instituccijų, pirmiausia SSKP, arganizacinis ir kontroliuojantis vaidmuo, svarbiausių organizatorių ir vykdytojų (A. Sniečkaus ir kitų) veikla, materialinis karinis aprūpinimas, propogandinio (psichologinio) poveikio priemonės, skverbimasis per fronto liniją ir pan.); jų veiklos sąlygas Lietuvoje, čia sukurtasorganizacines struktūras, jų paplitimą ir skaičių, sovietinio pasipiešinimo dalyvių šaltinius, jų tautinę sudėtį; svarbiausias karinio ir politinio pobūdžio veiklos sritis; santykius su kitais Lietuvoje veikusiais (nacionaliniais lietuvių ir lenkų) pogrindžiais. Daug dėmesio skiriama represinei (teroristinei) sovietinių partizanų veiklai, jų vykdytoms kaimų deginimo akcijoms ir kt.Sovietinių partizanų veikla nebuvo lietuvių tautos kovos dėl valstybingumo, laisvės, socialinės pažangos sudėtinė dalis. Objektyviai jie veikė kaip SSRS okupacinio režimo atstovai ir gynėjai, rengę sąlygas legitimizuoti ir įtvirtinti šį režimą pokario Lietuvoje.Knyga gali būti iššūkis visuomenės mitologizuotai (idealizuotai) istorinei savimonei. Autorius tikisi, kad ji padės užpildyti sovietmečiu atsiradusius kolektyvinės atminties spragas ir deformacijas, paskatins visuomenės toleranciją.
Prekinis ženklas: Lietuvos istorijos instituto leidykla