Grafinio dizaino kursas, kurį dėsčiau Hagos Karališkojoje dailės akademijoje, rėmėsi kaligrafiniais pratimais. Kaligrafija – tai toks rašymas ranka, kada susitelkiama į patį rašymą ir siekiama formų tobulumo. Per užsiėmimus diskutuojant ir aptariant patirtis, atsirado rašymo teorija, kuri suteikia galimybę apibūdinti raidžių formą matematiniu tikslumu, atmetant estetinius ar ideologinius faktorius. Ši knyga skirta šiai teorijai pristatyti. Tikslinga būtų pratarmėje paaiškinti, kaip šią teoriją galima pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui, remiantis ja, galima visiškai tiksliai įvertinti šrifto vientisumą užduodant tokį paprastą klausimą: ar jūs tyčia brėžiate didesnio nuolydžio liniją rašydamas raidę „c”, nei rašydamas raidę „e”? Tokie klausimai padeda įvertinti šrifto savybes atsižvelgiant į rašymui plunksna aktualius parametrus.Pradėsime nuo pradinės ir fundamentalios formos – rašymo priemonės paliekamo pėdsako – pavienio štricho. Tik rašymas ranka (handwriting) išlaiko pirmines pavienio štricho savybes. Rašant ranka kiekvienas ženklo štrichas sukuriamas vienu rankos judesiu. Kuriant piešybinį šriftą (lettering), raidės forma sukuriama keletu judesių. Paskui raidės vaizdą galima pagerinti (arba pabloginti) palaipsniui pridedant štrichų. Raidės piešimo procesas nuo įrankio nepriklauso, tačiau dėl šios laisvės nukenčia kokybė, nes daugybėje susikertančių linijų prarandama pirminė pavienio štricho forma – panašiai kaip atskiras pėdsakas pasimeta pripėduotame takelyje. Pieštinės raidės kūrimo laisvę vienaip arba kitaip riboja istorinė tradicija. Ne dėl to, kad neįprastų formų raidžių kūrimas būtų sudėtingas ar, juo labiau, neleistinas, bet dėl to, kad pernelyg smarkiai pakeistos ir vos atpažįstamomis tapusios raidės nebegali būti laikomos raštu.Žiūrint tipografiškai, spausdinimas yra atskira technologija, kuri iš esmės skiriasi nuo piešybinio šrifto. Tipografas, naudodamasis specialiai parengtu raidžių komplektu, raštą tik surenka. Nuo tada, kai atsirado kompiuterinis raštas, šriftas virto tekstą leidžiančiu surinkti originalių piešinių, įrašytų duomenų bazėje, komplektu. Tuo tarpu raidžių piešiniai tipografui nesvarbūs.Bet kokiu atveju, kai kalbama apie menines savybes, riba tarp surinkto šrifto ir pieštinių raidžių lieka neapčiuopiama: piešto šrifto reprodukcijos nuo tipografinių raidžių vien iš ženklų formos atskirti negalima.Ši mano teorija puikiai pritaikoma praktikoje. Štrichas yra fundamentalus rašto elementas, jo pradžių pradžia – nėra nieko pirmesnio už štricho…
Prekinis ženklas: Vilniaus dailės akademijos leidykla