Moderniosios austrų literatūros klasikas ROBERTAS MUSILIS (1880-1942) šiandien žinomas ir vertinamas visų pirma kaip monumentalaus romano Žmogus be savybių (1930-1943; liet. 2004, 2005) autorius. Kone visa ankstesnė rašytojo kūryba, visas ligtolinis gyvenimas yra tartum pasirengimas šiam neregėtai plataus užmojo darbui, trukusiam du dešimtmečius, iki pat mirties. R. Musilis gimė Klagenfurte, inžinieriaus ir pedagogo šeimoje. Tėvas sūnui buvo numatęs karininko karjerą. Bet šis apsisprendė kitaip: metė karo mokslus, tapo inžinieriumi konstruktoriumi, lyg ir rengėsi moksliniam darbui, tačiau dar sykį pakeitė planus ir išvyko į Berlyną studijuoti filosofijos, matematikos, fizikos ir psichologijos. Galiausiai atsidėjo vien rašymui. Pirmasis romanas Auklėtinio Terleso sumaištys (1906; liet. 1988) atnešė Musiliui trumpalaikį pripažinimą. Kritikai gyrė šią gilių psichologinių įžvalgų pažėrusią paauglystės studiją. Tačiau pačiam autoriui dvasinės herojaus sumaištys ir abejotini nuotykiai garbioje mokykloje tebuvo medžiaga patyrinėti, kokia trapi ir lengvai peržengiama riba skiria du pasaulius: racionalųjį – tariamai tikrą, proto sutvarkytą ir suvokiamą, ir tą kitą – iracionalųjį, paslaptingą. Vėlesni kūriniai – drama Svajokliai (1921), novelių triptikas Trys moterys (1921-1923), meistriška novelė Juodasis strazdas (1928) – kiekvienas savaip kvietė žvelgti kiaurai vadinamosios tikrovės ieškant kitų jos galimybių ir pratino ”esamo nesureikšminti labiau negu nesamo”. O tai ne kas kita, kaip galimybių jausmą turinčio žmogaus – žmogaus be savybių – gebėjimai. Jaunystėje Musilis vadino save „monsieur le vivisecteur” ir bandė prasiskverbti į pačias sielos ir proto gelmes. Drama Svajokliai – vienas iš tokių mėginimų nusakyti gyvą, nesustingusią, ieškančią,
Prekinis ženklas: Apostrofa