Šeštame Elenos Karnauskaitės eilėraščių rinkinyje „Užpustomi“ svarbus bėgančio laiko pojūtis. Poetinis pasaulis skleidžiasi ne tik įprastiniame praeities – dabarties – ateities tekėjime, bet ir vertikalėmis – amžinybės fone, jūros artumoje.„Elena Karnauskaitė negyvena iš rašymo. Elena Karnauskaitė rašo iš gyvenimo. Rašydama nepozuoja, negrąžo rankų, nedemonstruoja žaizdų. Kai gerai žinai, ką sakai, nėra ko rėkauti.Pirma asociacija: „Užpustomi“ man – kažkodėl visai ne sniegas, ne žiemos anestezija. Veikiau amžinos vienišiaus dykros, veikiau smėlis – lėtas ir nepermaldaujamas, keliaujantis drauge su mėginančiu pereiti savąją dykumą. Skaitant Elenos „Užpustomus“, aišku: jai yra tekę pastovėti po pačiu šito milžiniško smėlio laikrodžio kakleliu. Ir todėl tai eilėraščiai, kurie kalba – apie žmogų, kuris juos parašė, ir apie žmogų, kuris juos skaito. Tai bene geriausia, ko iš eilėraščių galime laukti.“ – Gintaras Grajauskas, rašytojas.
Prekinis ženklas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla