Pirmą kartą, ištisai išvertus iš lenkiško rankraščio originalo, skelbiama Vincento Juzumo (1819-1901) Žemaičių vyskupijos istorija (1899 m.), kurios originalus pavadinimas Medininkai, arba senosios Medininkų ar Žemaičių, vyskupijos aprašymas. Tai vienas reikšmingiausių ir iki šiol pats plačiausias tekstas apie šios vyskupijos istoriją, kurioje autorius remiasi ir net polemizuoja su ankstesniais vyskupijos istorijos tyrinėtojais Motiejumi Valančiumi ir Benediktu Smigelskiu, taip pat kitais XIX a. istorikais. Juzumo parengta Istorija nebe padrika, pradedama pagonybės laikų aprašymu, baigiama XIX a. realijomis. Aptariamos institucijos (vyskupo, kapitulos, seminarija) ir parapijos, kurios sugrupuotos pagal jų priklausomybę Raseinių, Telšių, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno pavietams. Parapijų istorijų aprašymai papildomi pasakojimais apie tų kraštų ypatybes: didžiausias upes, miškus, ežerus, žemės derlingumą, gyventojų aprangos madas, pamaldumą, moralę, raštingumą, pragyvenimo lygį ar net kulinarinę specifiką. Tai tekstui suteikia ypatingą atspalvį – istorija tarsi rašoma ne apie kažkokius senus, niekam nepažįstamus laikus, bet nutiesiama iki pat rašančiojo laikų, aktualizuojama. Leidinys iliustruotas panaudotas brolių Vincento ir Juozapo Juzumų parengto Žemaičių vyskupijos žemėlapis (1855 m.) fragmentais, kompaktinės plokštelės priede faksimilėmis pateikiamas visas rankraščio originalas.
Prekinis ženklas: Žemaičių vyskupijos muziejus