„ Ar tau kartais nebūna taip, jog vos tik spėji susimąstyti apie būtį, tai iš paskos tuoj atseka mintis: „Tiek to… gal ne šandien…“? Prisipažinsiu, man būna… Kažkur girdėjau mintį, jog žmogus laimingas jaučiasi tada, kai negalvoja apie būtį. Taip lengviau – juk galvoti apie apčiuopiamus, materialius dalykus paprasčiau. Tada nieko neskauda, nes nereikia susitikti akis į akį su Ja, niekaip žmogui neįveikiama būtimi.Bet vos tik paėmiau į rankas nedidelio formato poezijos knygelę ir… skauda. Skauda, nes pajutau šalia esant Paribio žemę. O daug anksčiau ją esant atrado Raimundas Daukšas, kurio knyga ir pateko man į rankas.Čia kalbama apie amžiną būties ratą, neturintį nei pradžios, nei pabaigos. O neturi, nes jos taip arti viena kitos, kad vos atėjus pabaigai iškart ateina ir nauja pradžia: iš miegoį miegąper miegą –ir niekodaugiau.(p. 50)Eilėraščiai tarsi nuolat veda į savotišką transą ar hipnozę. Vis jauti vieną, pastovų ritmą ir vis tą pačią mintį: buvo – yra – nebėra, ir vėl tarsi iš naujo: buvo… Apie tai autorius ir kalba – apie amžinybę, apie egzistencinį nerimą, kai staiga supranti, jog viskas visada lieka taip pat. Mes išeiname, bet ar saulė dėl to nustoja šviesti, ar žemė nustoja suktis? Štai tada ir kyla daugybė klausimų: Kodėl esu? Kam gyvenu? Kokia visa to prasmė? Kas laukia ateityje? Kas yra dabar? Atsakymų tikėtis nevertėtų. Eilėraščiai atspindi paties autoriaus jautriai ir itin brandžiai išgyventas paieškas. Galbūt kartais atrodo, jog lyrinis žmogus panyra į gilią rezignaciją:Savo skausmą –negyjančią žaizdą –nešioju tuščiais laukais  Vidaus nerimo klaustas: „ Ar verta gyventi? “ atsakau: „Dar galiu“.(p. 16)Įdomu tai, kad šioje savotiškoje rezignacijoje eilėraščių žmogus nuolat išlaiko savotišką ramybę. Atrodo, jau viskas seniai išgyventa, perprasta ir susitaikyta su savimi bei gyvenimu. Nebelieka nei desperatiškos mirties baimės, nei to, kas bus kai mūsų neliks. Ką gi, belieka pakelti tostą už Paribio žemę:Keliu tostą,sustojęs už kiosko,kad kalbėtųs,kad mylėtųsir kad mirtųs gerai
Prekinis ženklas: Druka